Linas Leonas Katinas. T. Bauro nuotrauka
Linas Leonas Katinas
(1941 m. – 2020 m.)
„Linas Katinas ir laisvė yra vienas ir tas pats“ – E. G. Bogdanienė
Linas Leonas Katinas – vienas ryškiausių Lietuvos modernistų. Jo kūrybai būdingi ekspresyvūs potėpiai, drąsūs spalviniai sprendimai bei spontaniškumu ir atsitiktinumo estetika persmelktos kompozicijos.
Katinas studijavo architektūrą Valstybiniame dailės institute (dabar VDA), tačiau pasirinko tapytojo kelią. XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje jis tapo vienu ryškiausių savo kartos avangardistų, kurie į stagnacinę sovietmečio kultūrą įnešė laisvos ir eksperimentinės kūrybos dvasią. Katino kūrybinė biografija, apimanti beveik šešis dešimtmečius, nuolat stebino kūrybiniais posūkiais ir transformacijomis. Įkvėpimo jis sėmėsi iš Tibeto budizmo, lietuvių liaudies meno ir ornamentikos, gamtos bei kasdienybės objektų. Šie motyvai jo darbuose abstrahuojami, o jų prasmės perteikiamos per spalvą, potėpį ir kompoziciją.
Katino kūryba niekada nebuvo statiška: jis nuolat peržiūrėdavo temas ir formas, jungė darbus į „nesistemingas“ serijas, kuriose tas pats motyvas kartojamas variacijomis.
Jo tapyba dažnai balansuoja tarp plokštumos ir objekto – drobių paviršius reljefuojamas, dažai liejami sluoksniais, įtraukiami koliažo bei asambliažo elementai. Vėlesniuose darbuose atsiranda tekstų, ženklų. Jo kūryba paremta abstrakcijos ir konceptualaus meno principais, tačiau kartu neatsiejama ir nuo architektūros, teatro bei kino srityse įgyto erdvinio-struktūrinio mąstymo.
Katinas ilgą laiką dėstė M. K. Čiurlionio menų mokykloje, o vėliau – Vilniaus dailės akademijoje, kur jo charizmatiška asmenybė formavo ne vieną dailininkų kartą.
1999 m. menininkas apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už abstrakčiosios tapybos kūrybą.
Katino kūriniai saugomi Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, MO muziejaus, Tretjakovo galerijos Maskvoje bei Paryžiaus Centre Pompidou kolekcijose.
Galima įsigyti
Tel. +370 698 15366
ramutis@meshkatech.com
Vis dar ten, 2019
Prisilietimas III, 2015 01 22
90 × 90 cm
Aliejus, drobė
Menininkas-vamzdis. Paryžius-Vilnius, 1995 04 06
Aliejus, kartonas, koliažas
Jis, 2009 11 11
152,5 × 115 cm
al. fanera. dvipusis
Be pavadinimo, 2009 11 11
152,5 × 115 cm
al. fanera. dvipusis
Dvipusis, 2008
152,5 × 115 cm
Aliejus, fanera
Dvipusis
152,5 × 115 cm
Aliejus, fanera
Dvipusis
152,5 × 115 cm
Aliejus, fanera
Dvipusis
152,5 × 115 cm
Aliejus, fanera
Arbatos ceremonija. Paroda "Free Tibet", 1998 06 22
75,6 × 56 cm
Arbatos ceremonija. Paroda "Free Tibet", 1998 06 22
75,6 × 56 cm
Arbatos ceremonija. Paroda "Free Tibet", 1998 06 22
75,6 × 56 cm
Arbatos ceremonija. Paroda "Free Tibet", 1998 06 22
75,6 × 56 cm
Arbatos ceremonija. Paroda "Free Tibet", 1998 06 22
75,6 × 56 cm
Maneki neko kolekcija
Noe Kuremoto
„Haniwa“ – tai senovinės molinės figūrėlės, kurios buvo randamos Kofun periodo (IV–VI a.) kapavietėse. Jos buvo laidojamos kartu su mirusiaisiais tikint, kad apsaugos sielas pomirtiniame pasaulyje. Tuo tarpu N. Kuremoto mano, kad sielos apsaugos mums reikia ne tik anapusiniame, tačiau net labiau šiame gyvenime.
Menininkė pamena, kad idėja sukurti Haniwa jai kilo Londono metro. Metro buvo sausakimšas nuo žmonių penktadienio vakarą grįžtančių iš darbo namo. Eskalatoriumi iš apačios i viršų kylanti žmonių eilė priminė iš žemės gelmių į dangų keliaujančią sielų minią. Vilties pilnomis akimis ji džiūgavo: „mes išgelbėti, pagaliau penktadienis, pagaliau prasideda gyvenimas!“. Noe buvo apstulbusi „ar galite įsivaizduoti, kad nuo pirmadienio iki penktadienio įmanoma parduoti sielą, o ją atgauti tik šeštadienį ir sekmadienį? Man, gyvenusiai tokiame didmiestyje kaip Londonas, atrodo, kad siela kartais miršta net tebesant gyvam…“
„Aš pati daugelį metų bijojau: bijojau tapti menininke, bijojau išsakyti savo požiūrį į pasaulį, bijojau pripažinti, kad žudžiau savo sielą, bijojau pasipriešinti, bijojau kažką keisti ... Todėl pasirinkau būti patogi, pasirinkau sugumą ir patogumą, pasirinkau tylėti. Tada nutilo ir mano vidus. Mano siela nusilpo. Nors iš išorės atrodžiau sėkminga, tačiau viduje jaučiausi blogai. Mano siela buvo mirusi. Taip gimė mano Haniwos. Jos tapo atrama ir stiprybės šaltiniu man, todėl linkiu to paties jums. Tau ypatingai, jei pasiryžai priimti didžiausią gyvenimo iššūkį. Apie kurį svajojai ilgai, tačiau nedrįsai sau to pripažinti. Atsistoju greta tavęs, mano siela šalia tavosios, daug stipresnės drauge, nes žengiame šį svarbų žingsnį kartu.
Perduodu savo stiprybę tau ir sveikinu tave.“
N. Kuremoto prisipažįsta, kad į maneki neko katytes ji anksčiau žvelgdavo šiek tiek su panieka. Kičas, beskonybė ir tiek. Tai, kas asocijuojasi su pinigais ir godumu. Juo labiau, kad Japonijoje, apie pinigus merginai kalbėti buvo tabu – signalizavo paviršutiniškumą ir prastą skonį. Tačiau, baigus meno mokyklą ir pradėjus savarankiška gyvenimą Londone, Noe pinigų nebegalėjo ignoruoti. Kiekvieno mėnesio gale pasibelsdavo sąskaitos, kurias reikėjo kažkaip apmokėti. Menininkė prisimena, kad tuomet ji nuėjo saugiausiu keliu – darė viską, kad užsitikrintų pragyvenimą, užsidirbtų pinigų ir susikurtų tariamą stabilumą. “Pirkau daiktus, kurie turėjo parodyti, kad man viskas gerai. Drabužius, baldus, daiktus „gražiam“ butui, kuris liudijo sėkmę. Bet kažko vis tiek trūko. Net kai skaičiai sutapdavo, kai skaičiuoklė rodydavo, jog turėčiau jaustis saugi, taip nebuvo. Santuoka vis tiek reikalavo pastangų, šlubavo sveikata, vaikams manęs reikėjo čia ir dabar. Blizgantys daiktai man čia niekuo nepadėjo.
Tada pasirodė katė: mažytė keraminė figūrėlė, visada mojavusi kamputyje. Aš į ją atidžiai įsižiūrėjau ir supratau, kad ji mojuoja letenėle ne siekdama pritraukti turtus, o aiškumą. Iš sėkmę pritraukiančio talismano ji transformavosi į kelią nurodantį kompasą. Taip pradėjau Maneki Neko kolekciją – skulptūras, nutapytas jenų, svarų, eurų, dolerių spalvomis – valiutų, kurios formavo mano pačios kūrybinius ir gyvenimiškus pasirinkimus. Kai kurie mano „Maneki-neko“ serijos darbai yra gražūs, kai kurie galbūt bjaurūs, tačiau visi jie yra labai atviri. Vieną dieną pažvelgusi į „Maneki-neko“ katiną, aš pamačiau ne apgaulę, godumą ar pinigų garbinimą, o kai ką kitą. Įvyko lūžis, ir aš supratau, kad galbūt katė nemoja, reikalaudama vis daugiau. Galbūt ji moja kviesdama sugrįžti namo – į save, į prasmę, į savo balsą.“
Maneki-neko nėra dekoracija – tai deklaracija. Tyli molinė protesto forma prieš du melus: kad neuždirbti pinigų yra kilnu ir kad uždirbti daugiau yra tikslas. Abu šie teiginiai yra neteisingi. Pinigai neatneša laimės, tačiau jie yra kaip ugnis. Naudok ją teisingai – ir ji šildys. Naudok neteisingai – sudeginsi viską.
Maneki kolekcijos manifestas
Tau, kuriam sakė: „Pinigai laimės nenupirks“ – bet visada jauti, kad tai ne visa tiesa.
Tau, kuris iškeitei svajonę į atlyginimą ir kasmet jauti tos netekties skausmą.
Tau, kuris pykaisi dėl sąskaitų, išsižadejai savo vertybių, sakei „taip“, nors viduje viskas šaukė „ne“.
Tau, kuris nebeprisimeni, kada paskutinį kartą sprendimą priėmei iš vietos, kurioje nėra baimės.
Tau, kuris painioji užimtumą su pilnatve.
Tau, kurį supa sėkmės ženklai – bet savo gyvenime jautiesi kaip svečias.
Tau, kuris vis bėgi, nes sustoti reiškia pralaimėti.
Tau, kurio „pakanka“ vis tolsta, tampa nepasiekiama.
Tau, kuris pavargo pardavinėti savo sielą už atlyginimą.
Tau, kuris susikūrei gyvenimą, kuris atrodo teisingas – bet nesijaučia tikras.
Tau, kuris alki numalšini „tuščiomis vertybėmis“.
Tau, kuris nebenori apsimetinėti.
Tau, kuris nori pabusti.
Tau, kuris žinai, kad pinigai nėra priešas – bet ir ne atsakymas.
Tai ne tavo dievas. Tai tik įrankis. Ir atėjo metas laikyti jį kitaip.
Pinigai yra kaip ugnis: naudojami teisingai, jie šildo.
Naudojami neteisingai – sudegina viską.
Tau, kuris nori daugiau – bet ne savo tapatybės kaina.
Tau, kuris pagaliau pasakai: „Dabar renkuosi kitaip.“
Tau, kuris nori pasididžiuoti savimi, kai galvą padedi ant pagalvės.
Tau, kuris pasiruošęs jaustis turtingas tuo, kas iš tiesų svarbu.
Tau, kuris siekia pusiausvyros tarp svajonių ir pinigų.
Tau, kuris pavargo vaidinti.
Tau, kuris nori pagaliau sugrįžti namo – pas save.
Maneki-neko nekviečia daugiau pinigų.
Ji mojuoja tau, kviesdama sugrįžti namo.
Tu nesi pasiklydęs. Tu pabundi.
Maneki kolekcijos manifestas
Tau, kuris jauti, kad tavo darbas žudo tavo sielą.
Tau, kuris kadaise turėjai svajonę, bet ji per metus apdulkėjo.
Tau, kuris savo paskolą, šeimą, vaikus naudoji kaip pasiteisinimą likti ten, kur esi – nors turi daug daugiau, ką gali pasiūlyti.
Tau, kuris girdi tiksintį laikrodį.
Tau, kuris dirbi darbą, dėl kurio gėdijiesi, bet pinigai verčia laikyti galvą nuleistą, burną ir akis užmerktas.
Tau, kuris gyveni tik penktadieniui.
Tau, kuris su kiekviena diena tampi vis kartesnis.
Tau, kuris pratrūksti dėl menkiausio dalyko.
Tau, kuris nenori paaukoti patogaus gyvenimo.
Tau, kuris šypsaisi, linksi, pritari – vien tam, kad išvengtum konflikto.
Tau, kuris turi gyvenimo tikslą, bet bijai jį garsiai įvardinti (kol tylėsi, niekas nesužinos, kad jam nepavyksta pasiekti).
Tau, kuris nori mokytis kažko naujo, bet nieko dėl to nedarai.
Tau, kuris svajoji mesti darbą, bet nieko nekeiti.
Tau, kuris žinai, kad turi judėti pirmyn, nors tai reiškia palikti draugus.
Tai atrodo per daug, per nepažįstama – todėl lieki vietoje.
Tau, kuris bijai būti vargšas.
Tau, kuris negali nustoti slankioti po senų draugų sėkmės istorijas socialiniuose tinkluose.
Tau, kuris lieki ten, kur tavo siela silpsta.
Tau, kuris negali nesilyginti su tais, kurių gyvenimai visiškai nesusiję su tavuoju.
Tau, kuris jautiesi pasaulio vergas – bejėgis ir beviltiškas.
Tau, kuris nori priimti iššūkį, bet niekaip negali susiimti.
Tau, kuris esi pasiruošęs reikalauti iš savęs paties geriausio ir to siekti.
Tau, kuris nebenori parduoti savo sielos.
Mes vienijamės. Mes atsistojame. Mes kartu stipriname savo dvasią.
Visa mano stiprybė – tau.
Aš tau lenkiuosi.