Tapytoja abstrakcionistė, koliažų, asambliažų ir instaliacijų kūrėja Kazimiera Zimblytė – Kazė – viena radikaliausių XX a. lietuvių menininkių, išplėtojusi savitą abstrakčiosios tapybos kryptį, artimą europinei „materijos meno“ (art informel) krypčiai.

Septintajame dešimtmetyje jos kūryba formavosi už oficialiosios sovietinės dailės ribų. Juodos, rudos, o vėliau ir baltos spalvos drobės, iš senų audinių sukurtos kompozicijos, įplėštos, šiurkščios faktūros, skleidė tylą, kalbėjo apie vienatvę bei skurdą, tačiau kartu tapo tvirtumo, atsparumo ir asmeninės laisvės ženklais. Kazė Zimblytė priklausė vadinamajai opozicinių menininkų kartai, kuri kūrė ne pagal oficialius kanonus, bet iš vidaus – sekdama savo tikėjimais, abejonėmis, pasaulio pajauta.



„Juoda spalva ant drobės… beviltiška meilė… spalva juodo tymo.“



Baigusi tekstilės studijas Lietuvos dailės institute (1952–1959), Zimblytė niekada netapo tipine tekstilininke – jos menas liko tarpdisciplininis, intymus, eksperimentinis. Ji kūrė ir veikė tyliai: pirmuosius darbus rodė privačiai – draugų dirbtuvėse ir salonuose. Personalinė paroda Dailės parodų rūmuose surengta tik 1988 m., likus kiek daugiau nei dešimtmečiui iki menininkės mirties.



1990 m. ji prisijungė prie menininkų grupės „1“. Nors oficialus pripažinimas atėjo vėlai, šiandien Zimblytė laikoma viena svarbiausių lietuvių abstrakcionizmo atstovių.



Jos darbai saugomi Lietuvos dailės muziejuje bei privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje. 2024 m. jos kūriniai, kartu su kitų modernizmo klasikų darbais, įtraukti į Paryžiaus Centre Pompidou nuolatinę kolekciją.