Noe Kuremoto
Haniwa kolekcija
„Haniwa“ – tai senovinės molinės figūrėlės, randamos Kofun periodo (IV–VI a.) kapavietėse. Jos buvo laidojamos kartu su mirusiaisiais tikint, kad apsaugos sielas pomirtiniame pasaulyje. Tuo tarpu N. Kuremoto mano, kad sielos apsaugos mums reikia ne tik anapusiniame, bet ir, gal net labiau, šiame gyvenime.
Menininkė pamena, kad idėja sukurti Haniwa jai kilo Londono metro. Metro buvo sausakimšas nuo penktadienio vakarą iš darbo namo grįžtančių žmonių. Eskalatoriumi iš apačios į viršų kylanti žmonių eilė priminė iš žemės gelmių į dangų keliaujančią sielų minią. Vilties pilnomis akimis ji džiūgavo: „Mes išgelbėti, pagaliau penktadienis, pagaliau prasideda gyvenimas!“ Noe buvo apstulbusi: „Ar galite įsivaizduoti, kad nuo pirmadienio iki penktadienio įmanoma parduoti sielą, o ją atgauti tik šeštadienį ir sekmadienį? Man, gyvenusiai tokiame didmiestyje kaip Londonas, atrodo, kad siela kartais miršta net tebesant gyvam…“
„Aš pati daugelį metų bijojau: bijojau tapti menininke, bijojau išsakyti savo požiūrį į pasaulį, bijojau pripažinti, kad žudžiau savo sielą, bijojau pasipriešinti, bijojau kažką keisti... Todėl pasirinkau saugumą ir patogumą, pasirinkau tylėti. Tada nutilo ir mano vidus. Mano siela nusilpo. Nors iš išorės atrodžiau sėkminga, viduje jaučiausi blogai. Mano siela buvo mirusi. Taip gimė mano Haniwos. Jos tapo atrama ir stiprybės šaltiniu man, todėl linkiu to paties jums. Tau ypatingai – jei pasiryžai priimti didžiausią gyvenimo iššūkį, apie kurį svajojai ilgai, tačiau nedrįsai sau to pripažinti. Atsistoju greta tavęs: mano siela šalia tavosios, daug stipresnės drauge, nes žengiame šį svarbų žingsnį kartu.
Perduodu savo stiprybę tau ir sveikinu tave.“
Jōmon – šiuolaikiniai vaisingumo indai
Kuremoto serija „Jōmon“ yra įkvėpta to paties pavadinimo japonų keramikos tradicijos, kuriai daugiau nei 10 tūkstančių metų.
Jōmon laikotarpio indai, laikomi vienais seniausių keramikos pavyzdžių pasaulyje, priešistorinėje visuomenėje turėjo tiek praktinę, tiek ritualinę paskirtį. Jie lydėdavo moteris gimdymo metu, kituose būdavo laikomos šventosios žolės, aukos, o kai kuriuose, tikėta, apsigyvendavo dvasios.
Kiekvieno Jōmon indo kūrimas galėjo trukti savaites ar net mėnesius. Reikėjo surinkti molį, formuoti jį rankomis, tuomet džiovinti, raižyti ir degti neturint tam pritaikytos krosnies. Indas nebuvo gaminamas skubotai – jo kūrimas reikalavo laiko, tinkamos nuotaikos ir ypatingo dėmesio. Tų laikų žmonės neklausė savęs, ar dėl to verta gaišti laiką. Jie tikėjo, kad fizinis išgyvenimas ir dvasinė prasmė yra neatsiejami. Indas buvo talismanas. Valgis – ritualas. Grožis nebuvo prabanga, jis buvo gyvybės šaltinis.
Rankos, kurios lipdė šiuos indus, buvo mačiusios, kaip ateina ir išeina gyvybė. Jos suteikė šiam momentui formą bei apsaugą. Gimdymas anuomet buvo itin pavojingas – moteris, pasiryžusi susilaukti kūdikio, rizikavo savo gyvybe.
Šiandien moteris, nusprendusi turėti vaikų, taip pat rizikuoja. Galbūt ne gyvybe, bet vis tiek daug kuo: karjera, ramiu miegu naktimis, sveikata, pomėgiais, savo laiku.
Kuremoto šią seriją skiria mamoms ir vaikams – tiems, kurie buvo prieš mus, ir tiems, kurie dar ateis. Tai jos meilės laiškas motinystei.
“Kai gimė mano pirmasis sūnus Issey, aš labai greitai grįžau į studiją. Pasisamdžiau auklę. Nepastebėjau sūnaus pirmųjų žingsnių, pirmųjų žodžių. Iš visų jėgų kovojau, kad motinystė netrukdytų mano kūrybai. Buvau įsitikinusi, kad ji sugriaus viską, ką iki šiol buvau sukūrusi. Baiminausi tapti nereikalinga, užmiršta. Baiminausi tapti tiesiog mamyte. Stengiausi įrodyti, kad tebesu tokia pati – tik su pientraukiais ir neišsimiegojusi.
Tada atėjo Hakuseki. Mano antrasis sūnus. Ir kažkas manyje pasikeitė.
Nebegalėjau daugiau meluoti. Jis mane perkeitė, ne ištrynė, bet tarsi perdarė.
Dabar kuriu sąžiningai – iki žiaurumo sąžiningai. Tai nėra paprasta. Tai nėra
ramu. Molis vienoje rankoje. 4 vaikai šokinėja po studiją – ir mano galvoje.
Tai kova. Grumtynės. Kasdienės derybos su laiku, triukšmu, meile ir savimi.”
Maneki Neko kolekcija
N. Kuremoto katės, kartais meiliai, o kartais ne visai mandagiai, tarsi draskydamos akis klausia: ką mes darome su pinigais ir ką pinigai daro su mumis?
Tu ją tikrai matei kuriame nors rytietiškame restorane ar užkandinėje. Dažniausiai balta, raudonomis su auksiniais apvadėliaus ausytėmis, mojuojanti letena katytė, statoma šalia įėjimo ar prekystalio. Jei pakelta kairė letenėlė – pritrauks klientus, jei dešinė – sėkmę ir pinigus.
N. Kuremoto prisipažįsta, kad į maneki-neko katytes ji anksčiau žvelgdavo šiek tiek su panieka. Kičas, beskonybė ir tiek. Tai, kas asocijuojasi su pinigais ir godumu. Juo labiau, kad Japonijoje apie pinigus merginai kalbėti buvo tabu — tai signalizavo paviršutiniškumą ir prastą skonį. Tačiau, baigus meno mokyklą ir pradėjus savarankišką gyvenimą Londone, Noe pinigų nebegalėjo ignoruoti. Kiekvieno mėnesio gale pasibeldavo sąskaitos, kurias reikėjo kažkaip apmokėti. Menininkė prisimena, kad tuomet ji nuėjo saugiausiu keliu — darė viską, kad užsitikrintų pragyvenimą, užsidirbtų pinigų ir susikurtų tariamą stabilumą.
„Pirkau daiktus, kurie turėjo parodyti, kad man viskas gerai. Drabužius, baldus, daiktus ‘gražiam’ butui, kurie liudijo sėkmę. Bet kažko vis tiek trūko. Net kai skaičiai sutapdavo, kai skaičiuoklė rodydavo, jog turėčiau jaustis saugi, taip nebuvo. Santuoka vis tiek reikalavo pastangų, šlubavo sveikata, vaikams manęs reikėjo čia ir dabar. Blizgantys daiktai man niekuo nepadėjo.“
Tada pasirodė katė — mažytė keraminė figūrėlė, visada mojavusi kamputyje. Aš į ją atidžiai įsižiūrėjau ir supratau, kad ji mojuoja letenėle ne siekdama pritraukti turtus, o aiškumą. Iš sėkmę pritraukiančio talismano ji transformavosi į kelią nurodantį kompasą. Taip pradėjau maneki-neko kolekciją — skulptūras, nutapytas jenų, svarų, eurų, dolerių spalvomis — valiutų, kurios formavo mano pačios kūrybinius ir gyvenimiškus pasirinkimus. Kai kurie mano „maneki-neko“ serijos darbai yra gražūs, kai kurie galbūt bjaurūs, tačiau visi jie labai atviri. Vieną dieną, pažvelgusi į „maneki-neko“ katiną, aš pamačiau ne apgaulę, godumą ar pinigų garbinimą, o kai ką kitą. Įvyko lūžis, ir aš supratau, kad galbūt katė nemoja, reikalaudama vis daugiau. Galbūt ji moja kviesdama sugrįžti namo — į save, į prasmę, į savo balsą.
Maneki-neko nėra dekoracija — tai deklaracija. Tyli molinė protesto forma prieš du melus: kad neuždirbti pinigų yra kilnu ir kad uždirbti daugiau yra tikslas. Abu šie teiginiai neteisingi. Pinigai neatneša laimės, tačiau jie yra kaip ugnis: naudok ją teisingai — ir ji šildys; naudok neteisingai — sudeginsi viską.
Maneki neko kolekcija
Noe Kuremoto
„Haniwa“ – tai senovinės molinės figūrėlės, kurios buvo randamos Kofun periodo (IV–VI a.) kapavietėse. Jos buvo laidojamos kartu su mirusiaisiais tikint, kad apsaugos sielas pomirtiniame pasaulyje. Tuo tarpu N. Kuremoto mano, kad sielos apsaugos mums reikia ne tik anapusiniame, tačiau net labiau šiame gyvenime.
Menininkė pamena, kad idėja sukurti Haniwa jai kilo Londono metro. Metro buvo sausakimšas nuo žmonių penktadienio vakarą grįžtančių iš darbo namo. Eskalatoriumi iš apačios i viršų kylanti žmonių eilė priminė iš žemės gelmių į dangų keliaujančią sielų minią. Vilties pilnomis akimis ji džiūgavo: „mes išgelbėti, pagaliau penktadienis, pagaliau prasideda gyvenimas!“. Noe buvo apstulbusi „ar galite įsivaizduoti, kad nuo pirmadienio iki penktadienio įmanoma parduoti sielą, o ją atgauti tik šeštadienį ir sekmadienį? Man, gyvenusiai tokiame didmiestyje kaip Londonas, atrodo, kad siela kartais miršta net tebesant gyvam…“
„Aš pati daugelį metų bijojau: bijojau tapti menininke, bijojau išsakyti savo požiūrį į pasaulį, bijojau pripažinti, kad žudžiau savo sielą, bijojau pasipriešinti, bijojau kažką keisti ... Todėl pasirinkau būti patogi, pasirinkau sugumą ir patogumą, pasirinkau tylėti. Tada nutilo ir mano vidus. Mano siela nusilpo. Nors iš išorės atrodžiau sėkminga, tačiau viduje jaučiausi blogai. Mano siela buvo mirusi. Taip gimė mano Haniwos. Jos tapo atrama ir stiprybės šaltiniu man, todėl linkiu to paties jums. Tau ypatingai, jei pasiryžai priimti didžiausią gyvenimo iššūkį. Apie kurį svajojai ilgai, tačiau nedrįsai sau to pripažinti. Atsistoju greta tavęs, mano siela šalia tavosios, daug stipresnės drauge, nes žengiame šį svarbų žingsnį kartu.
Perduodu savo stiprybę tau ir sveikinu tave.“
N. Kuremoto prisipažįsta, kad į maneki neko katytes ji anksčiau žvelgdavo šiek tiek su panieka. Kičas, beskonybė ir tiek. Tai, kas asocijuojasi su pinigais ir godumu. Juo labiau, kad Japonijoje, apie pinigus merginai kalbėti buvo tabu – signalizavo paviršutiniškumą ir prastą skonį. Tačiau, baigus meno mokyklą ir pradėjus savarankiška gyvenimą Londone, Noe pinigų nebegalėjo ignoruoti. Kiekvieno mėnesio gale pasibelsdavo sąskaitos, kurias reikėjo kažkaip apmokėti. Menininkė prisimena, kad tuomet ji nuėjo saugiausiu keliu – darė viską, kad užsitikrintų pragyvenimą, užsidirbtų pinigų ir susikurtų tariamą stabilumą. “Pirkau daiktus, kurie turėjo parodyti, kad man viskas gerai. Drabužius, baldus, daiktus „gražiam“ butui, kuris liudijo sėkmę. Bet kažko vis tiek trūko. Net kai skaičiai sutapdavo, kai skaičiuoklė rodydavo, jog turėčiau jaustis saugi, taip nebuvo. Santuoka vis tiek reikalavo pastangų, šlubavo sveikata, vaikams manęs reikėjo čia ir dabar. Blizgantys daiktai man čia niekuo nepadėjo.
Tada pasirodė katė: mažytė keraminė figūrėlė, visada mojavusi kamputyje. Aš į ją atidžiai įsižiūrėjau ir supratau, kad ji mojuoja letenėle ne siekdama pritraukti turtus, o aiškumą. Iš sėkmę pritraukiančio talismano ji transformavosi į kelią nurodantį kompasą. Taip pradėjau Maneki Neko kolekciją – skulptūras, nutapytas jenų, svarų, eurų, dolerių spalvomis – valiutų, kurios formavo mano pačios kūrybinius ir gyvenimiškus pasirinkimus. Kai kurie mano „Maneki-neko“ serijos darbai yra gražūs, kai kurie galbūt bjaurūs, tačiau visi jie yra labai atviri. Vieną dieną pažvelgusi į „Maneki-neko“ katiną, aš pamačiau ne apgaulę, godumą ar pinigų garbinimą, o kai ką kitą. Įvyko lūžis, ir aš supratau, kad galbūt katė nemoja, reikalaudama vis daugiau. Galbūt ji moja kviesdama sugrįžti namo – į save, į prasmę, į savo balsą.“
Maneki-neko nėra dekoracija – tai deklaracija. Tyli molinė protesto forma prieš du melus: kad neuždirbti pinigų yra kilnu ir kad uždirbti daugiau yra tikslas. Abu šie teiginiai yra neteisingi. Pinigai neatneša laimės, tačiau jie yra kaip ugnis. Naudok ją teisingai – ir ji šildys. Naudok neteisingai – sudeginsi viską.
Maneki kolekcijos manifestas
Tau, kuriam sakė: „Pinigai laimės nenupirks“ – bet visada jauti, kad tai ne visa tiesa.
Tau, kuris iškeitei svajonę į atlyginimą ir kasmet jauti tos netekties skausmą.
Tau, kuris pykaisi dėl sąskaitų, išsižadejai savo vertybių, sakei „taip“, nors viduje viskas šaukė „ne“.
Tau, kuris nebeprisimeni, kada paskutinį kartą sprendimą priėmei iš vietos, kurioje nėra baimės.
Tau, kuris painioji užimtumą su pilnatve.
Tau, kurį supa sėkmės ženklai – bet savo gyvenime jautiesi kaip svečias.
Tau, kuris vis bėgi, nes sustoti reiškia pralaimėti.
Tau, kurio „pakanka“ vis tolsta, tampa nepasiekiama.
Tau, kuris pavargo pardavinėti savo sielą už atlyginimą.
Tau, kuris susikūrei gyvenimą, kuris atrodo teisingas – bet nesijaučia tikras.
Tau, kuris alki numalšini „tuščiomis vertybėmis“.
Tau, kuris nebenori apsimetinėti.
Tau, kuris nori pabusti.
Tau, kuris žinai, kad pinigai nėra priešas – bet ir ne atsakymas.
Tai ne tavo dievas. Tai tik įrankis. Ir atėjo metas laikyti jį kitaip.
Pinigai yra kaip ugnis: naudojami teisingai, jie šildo.
Naudojami neteisingai – sudegina viską.
Tau, kuris nori daugiau – bet ne savo tapatybės kaina.
Tau, kuris pagaliau pasakai: „Dabar renkuosi kitaip.“
Tau, kuris nori pasididžiuoti savimi, kai galvą padedi ant pagalvės.
Tau, kuris pasiruošęs jaustis turtingas tuo, kas iš tiesų svarbu.
Tau, kuris siekia pusiausvyros tarp svajonių ir pinigų.
Tau, kuris pavargo vaidinti.
Tau, kuris nori pagaliau sugrįžti namo – pas save.
Maneki-neko nekviečia daugiau pinigų.
Ji mojuoja tau, kviesdama sugrįžti namo.
Tu nesi pasiklydęs. Tu pabundi.
Maneki kolekcijos manifestas
Tau, kuris jauti, kad tavo darbas žudo tavo sielą.
Tau, kuris kadaise turėjai svajonę, bet ji per metus apdulkėjo.
Tau, kuris savo paskolą, šeimą, vaikus naudoji kaip pasiteisinimą likti ten, kur esi – nors turi daug daugiau, ką gali pasiūlyti.
Tau, kuris girdi tiksintį laikrodį.
Tau, kuris dirbi darbą, dėl kurio gėdijiesi, bet pinigai verčia laikyti galvą nuleistą, burną ir akis užmerktas.
Tau, kuris gyveni tik penktadieniui.
Tau, kuris su kiekviena diena tampi vis kartesnis.
Tau, kuris pratrūksti dėl menkiausio dalyko.
Tau, kuris nenori paaukoti patogaus gyvenimo.
Tau, kuris šypsaisi, linksi, pritari – vien tam, kad išvengtum konflikto.
Tau, kuris turi gyvenimo tikslą, bet bijai jį garsiai įvardinti (kol tylėsi, niekas nesužinos, kad jam nepavyksta pasiekti).
Tau, kuris nori mokytis kažko naujo, bet nieko dėl to nedarai.
Tau, kuris svajoji mesti darbą, bet nieko nekeiti.
Tau, kuris žinai, kad turi judėti pirmyn, nors tai reiškia palikti draugus.
Tai atrodo per daug, per nepažįstama – todėl lieki vietoje.
Tau, kuris bijai būti vargšas.
Tau, kuris negali nustoti slankioti po senų draugų sėkmės istorijas socialiniuose tinkluose.
Tau, kuris lieki ten, kur tavo siela silpsta.
Tau, kuris negali nesilyginti su tais, kurių gyvenimai visiškai nesusiję su tavuoju.
Tau, kuris jautiesi pasaulio vergas – bejėgis ir beviltiškas.
Tau, kuris nori priimti iššūkį, bet niekaip negali susiimti.
Tau, kuris esi pasiruošęs reikalauti iš savęs paties geriausio ir to siekti.
Tau, kuris nebenori parduoti savo sielos.
Mes vienijamės. Mes atsistojame. Mes kartu stipriname savo dvasią.
Visa mano stiprybė – tau.
Aš tau lenkiuosi.