Spalvų deriniai – nesąmonė. Dera visos spalvos.

Net ta pati su ta pačia (raudona ir raudona) be jokio tono, faktūros keitimo. Tik reikia naudotis ar girdėti duoto spalvos sąskambio riksmą.

Ar šnabždesį. Ar nors justi nepažįstamų lūpų judėjimą.



(...)



Kalba nenusibosta. Idealus paveikslas, kaip ženklas, pats nieko nesako. Kaip oras, vanduo, debesys. Kalba, raštas. Ji kalba pati, savo tiesą. Gali ją vadinti poezija ar šiaip kokiu vardu, nors literatūriškumas mene – liūdniausia katastrofa. Spalvos kalba žodžius, kurie buvo paslėpti po jų dangčiais. Išversti spalvą į garsą neįmanoma. Žodžiai daugiasprasmiui žmogui – tautoj, kultūroj, galų gale žemėj. Ir dar kosmose. Spalva irgi.



(...)



Niekas aplinkui neturi pastovios spalvos. Dangus – mėlynas. Ne – jis būna baltas, raudonas, geltonas, net juodas. Vanduo taip pat. Mainyt visa tai kas kelias valandas dar nuo akinančios šviesos iki nakties tamsybės. Tai vadina rytu, vasara, žiema. Viskas susilieja į vieną neryškią dėmę, kuri plaikstosi tarp dviejų ausų – galvoj.



(...)

Kosmosas – juodas, kraujas – raudonas, saulė – bespalvė.

Didžiausia teisybė – Juoda spalva, ji rimtyje, jos kaktoje žiba bespalvis diskas.

Erdvė tarp dviejų užpildyta rimstančias rutuliukais – žvaigždėm, asteroidais, planetom ir mumis, kur gęsta, ruošiasi pražūčiai raudona, mėlyna, geltona.

Žemėj tikros Juodos spalvos nėra, bet užtat yra Balta, kuri tai prisimena.